Džiugo balkonas

Kartais pagalvoju, kad laimingesni yra tie, kurie neturi ko prarasti. Kalbu apie emigrantus, kurie, kaip pastaruoju metu mėgstama plačiai nušviesti, Lietuvoje palikę šeimą ir namus su vienu lagaminu į svečią šalį atvyksta laimės ieškoti. Laimingesni jie todėl, kad neturi objektyvios pagundos žvalgytis atgal – ten, kur nebuvo darbo, arba jis buvo prastai apmokamas. Jokiais būdais nenoriu teigti, kad bent vieno emigranto pirmuosius mėnesius nekamuoja tėvynės, šeimos ir namų ilgesys – kamuoja, tik, kaip jie patys sako, laikinai. Vis dėl to manau, kad profesinė emigracija, kuriai save turėčiau priskirti, yra nė kiek ne mažiau sudėtinga nei tą, kuri buvo vedama geresnio gyvenimo. Pabandysiu paaiškinti, kodėl. Į Norvegiją atvykau po kelerių metų paieškų, kurių metu bandžiau sau atrasti galimybę tobulėti. Nepaisant to, kad stebuklas įvyko ir čia esu vienaip ar kitaip savo srities neblogai apmokamas doktorantas puikioje mokslinių tyrimų laboratorijoje bei pagaliau turiu tą išsvajotą šansą inv...

Nuvykus į kaimą pas močiutę, neišvengiamai turi persijungti į “kitos kartos” režimą. Ypač paauglystėje buvau įsitikinęs, kad vyresnių žmonių supratimas yra visiškai kitoks, nes jie gyveno kitaip.  Tačiau ar tikrai Kaunas ir Lietuva prieš 73 metus, 1936 m. rugpjūtį gyveno stipriai kitaip? Pramogų (ir sąmojo) netruko: Bulves laikydavo ne duobėje ar kokiam “skladuke”: Nuo saulės saugodavosi visai ne kefyru: Rūkydavo maloniai ir skaniai: Ir santaupas kaupdavo tikrai ne kojinėje: Rinkodara, skatinanti vartojimą, buvo paremta visai ne kaimynų pletkais: Lošdavo ne tik kortomis iš guzikų: Ieškant vietos , prityrimas būdavo tikrai ne paskutinėj vietoj: Na gerai. Vis dėlto yra vienas esminis skirtumas. Tai atvirumas. Pažiūrėkite, ko kartais mūsų laikų žmonės ieško socialiniuose tinkluose. Atpalaiduojančio masažo, neįpareigojančios draugystės? Nejuokaukite! O tada žmonės daiktus vadino tikraisiais vardais: Visada mėgau eiti į apleistus kaimo namus ir užlipus “ant auk...

2003 m. rugsėjo pradžia. Stoviu Slucko gatvėje, ką tik po pokalbio dėl darbo UAB “DELFI”. Susitinku savo klasioką, nekilnojamojo turto agentą, šiuo metu atliekantį panašias pareigas, tik kitoje bendrovėje, kurioje pardavinėja šiaurinės žvaigždės spindesį. Kalbamės, kas kuo užsiima. Išeina kalba apie butus. Užsiminu, kad dairausi kokių nors variantų. Pamini kelis, taip pat “savo” objektą, buvusį “Delfiną” (ten pat ankščiau teko dalyvauti viename gimtadienyje) A. Juozapavičiaus gatvėje. Nuteikiu daugiau pašnekovą, nei save, kad objektas sudomino. Klasiokas pripažįsta, kad nemažai butų jau yra rezervuota, likę tik didesni, viršutiniuose aukštuose, panoraminiai, jų kvadratinio metro kaina yra apie 2500 Lt. Daugoka, svarstau, bet neatsisakau tolimesnių paieškų, todėl pasiimu klasioko vizitinę, palieku savo kontaktus prašydamas, kad duotų žinoti, kai atsiras koks geresnis variantas. Išsiskiriame. Po kelių dienų, mintyse galbūt kiek pastūmėtas mamos raginimų, kad “reikia pirkti butą”, nes įst...

Gali eiti , reikia vežti (reikiamą pabraukti). Tuo ir džiaugiuosi, antrą savaitę atostogaudamas Santariškių klinikų Terapijos korpuso Nervų lygų skyriaus Neurologijos centro 519 palatoje. Niekada nežinai, kada bus tavo eilė. Vieną dieną nervus facialis paresis, o kitą jaų Laimo liga. Kad bent tą lemtingą erkę atsiminčiau, o dabar belieka tik spėliot. Šiandien palatoje pagausėjimas. Švelniai pasakyta. Šiandien palatoje nėra vietos. Ne bėda. 20 cm tarp lovų pilnai pakanka dar vienam ligoniui paguldyti. Gerai, kad jis ramus. Draugas Gegelevič jau maždaug parą siautėja. Iki tuoleto, ten praleisdamas nuo kelių iki keliolikos minučių. Ir atgal. Bet iš lėto. Praveria palatos duris, apsidairo ir nedrąsiai sėlina prie lovos. Ką tik dar pasitikslindamas paklausė: “tut ni kto ni spit?” Sako, kad daug geria ir šį sykį čia atsidūrė gerai užgėręs, nors turėjęs insultų, o vaistų negeria. Belieka tik spėlioti, ar žmogui vaidenasi, ar jau trūksta. Šiandien kažkaip net nepatogu pasidarė, kaip jis man ...