77 dienos Osle: įrodyk, kad esi ne kupranugaris

Kartais pagalvoju, kad laimingesni yra tie, kurie neturi ko prarasti. Kalbu apie emigrantus, kurie, kaip pastaruoju metu mėgstama plačiai nušviesti, Lietuvoje palikę šeimą ir namus su vienu lagaminu į svečią šalį atvyksta laimės ieškoti. Laimingesni jie todėl, kad neturi objektyvios pagundos žvalgytis atgal – ten, kur nebuvo darbo, arba jis buvo prastai apmokamas. Jokiais būdais nenoriu teigti, kad bent vieno emigranto pirmuosius mėnesius nekamuoja tėvynės, šeimos ir namų ilgesys – kamuoja, tik, kaip jie patys sako, laikinai. Vis dėl to manau, kad profesinė emigracija, kuriai save turėčiau priskirti, yra nė kiek ne mažiau sudėtinga nei tą, kuri buvo vedama geresnio gyvenimo. Pabandysiu paaiškinti, kodėl.

Į Norvegiją atvykau po kelerių metų paieškų, kurių metu bandžiau sau atrasti galimybę tobulėti. Nepaisant to, kad stebuklas įvyko ir čia esu vienaip ar kitaip savo srities neblogai apmokamas doktorantas puikioje mokslinių tyrimų laboratorijoje bei pagaliau turiu tą išsvajotą šansą investuoti į save, prarasti, iš tiesų, buvo ką. Vienintelis subtilus šios istorijos dalykas – praradimo supratimas ateina po fakto. Ir, kaip gyvenime neretai nutinka, po prašviesėjimo seka nusivylimas supratus, kaip vis dėlto gerai buvo ten, namie. Ir buvęs gerai apmokamas darbas, kuriame pastaruosius metus radosi nemažai trinties, patampa mielas, ir Vilniaus miesto pakraštyje esantis butukas atrodo jaukiausias pasaulyje, ką jau kalbėti apie gimines, draugus, kaimus ir  seilę, kuri varva gaudant žinias iš “Tebūnie nakties”, Domanto Razausko turo po Lietuvą, “Purpurinio vakaro” ir kitų mylimų renginių, kurie, būnant namie, atrodė natūralūs.

Vienintelis būdas nepasiduoti nostalgijai – vyti panašias mintis šalin, džiaugtis šia diena, rasti papildomos veiklos ir pan. Viskas būtų kaip ir neblogai, jeigu naujoji kasdienybė būtų bent kiek panaši į tą, kuri palikta namie. Deja, bet stengiantis tiesiog gyventi, už kampo tyko įvairiausi netikėtumai, kurių visuma ir suformuoja dar vieną iššūkį – realybę, su kuria reikia susigyventi. Gyvenimiška patirtis šiuo atveju nedaug tegelbėja – svetimoje šalyje esi eilinis svečias, kur, nepaisant formuojamų stereotipų apie aukštą kultūrą, moralą ir paslaugumą, niekas ir nieko ant jokios lėkštutės nepadės ir nesuteiks psichologinės pagalbos, jei trečią mėnesį kainos vis dar atrodo kosminės, buto (arba aukso puodo rūsyje) paieškos kodiniu pavadinimu ikke røyk og ikke husdyr trunka du mėnesius, o atlyginimas pervedamas ne į norvegišką, bet į lietuvišką sąskaitą. Kai bandau paklausti savęs, kodėl atsitiko taip, kad nebegaliu sau leisti nė pusės tiek, kiek galėjau Lietuvoje, kodėl niekaip nepavyksta prisijaukinti miesto ir jaustis bent kiek savu, atsakymo suformulavimą norom nenorom atodūsiu tenka nustumti ateičiai. Po antro atodūsio ateina išganinga mintis – sveiki atvykę į Oslą.

Jei pirmą ar antrą mėnesį dar buvo galima save raminti, kad “įsivažiuosiu”, “apsiprasiu”, tai trečią tiesiog tenką viską pradėti vertinti blaiviai ir realiai. Įdomiausia yra tai, kad esant aplinkybėms, kai nėra kito pasirinkimo, kaip tik susitaikyti su realybe, pamažu užsigrūdini ir tampi atsparesnis įvairiems už to paties kampo esantiems siurprizams. Niekada negalvojau, kad 16 kv. m. “apartamentas” beveik visai vasarai pataps tiesiog namais, kad patapsiu aludariu, kad kada nors būsiu paklaustas, ar darbą (Norvegijoje) radau ne per pažįstamus, kad valgant žuvies pirštelius, makaronus, tuną, bei avienos faršą ir daržoves iš arabo, galima prasisukti ganėtinai pigiai, kad tiek džiaugsmo suteiks maudynės ežere ir alaus skardinė po jų, aplink kurį skuta koks šimtas sveikuolių norvegų, kad ieškodamas buto aplankysiu nemažą dalį miesto bei suprasiu, jog ir norvegams kartais yra žmogiškai sunku iš n nuomininkų išsirinkti tą vienintelį. Tokiu būdu ateina suvokimas, jog džiaugsmas galimybe gyventi kiek kitaip, neįprastai, ne pagal vadovėlį, yra toks pats tikras, nesvarbu, ar esi namie, ar toli nuo jų.

Tokia ta neišvengiama emigranto dalia – įrodyti, kad neesi kupranugaris!