Istorinė (at)mintis

Partizanai lie 02, 2020

Taip drąsiai šaukiam, jog atrodo, kad vos tik neliks dirbtinio smėlio, neliks ir problemų su istorine atmintimi. Pašalinus dirbtines problemas, visi laisvės kovotojai ir vėl bus pagerbti: deramai, oriai, kaip priklauso. Ar bent jau kaip ankščiau. Iki smėlio. Tik ar tai vėl nebus dirbtina?

Lietuvos partizanai, jų ryšininkai, rėmėjai, tegu ir su klaidom, su išdavystėm, su nekaltom aukom, bet kovojo už Lietuvą. Kiekvienas jų už tai to sumokėjo jei ne savo ir savo šeimos narių gyvybe, tai žiauriais kankinimais, bendražygių išdavystėmis, bent dešimčia metų tremties. Iš ten dalis nebegrįžo, o tie, kurie grįžo, grįžo palaužti ir suluošinti, atstumti ir priversti dar daug metų tylėti dėl savo ir savo artimųjų saugumo. Kai kurie pratylėjo taip ir nesulaukę nepriklausomybės. Tačiau net ir tylėdami jie tikėjo, kad ta jų nelygi kova nebus užmiršta. Tik ar neužmiršom?

Pastaraisiais metais, pačiam bandant atversti kelis nedidelius Lietuvos partizanų istorijos puslapius, paaiškėjo liūdna tiesa: kartais net ir patys artimiausi giminaičiai nebūna pasidomėję, kaip ir dėl ko jų tėvai, broliai, seserys ar vidurinės mokyklos mokytojai kovojo už Lietuvą. Jeigu vaikai nežino, kodėl ir už kokią Lietuvą jų tėvai kovojo, ar žinos anūkai ir proanūkiai, kodėl, išmušus nelemtai valandai, patys turėtų stot kovon? Gal net nebūtų taip apmaudu, jei jokių žinių nebūtų apskritai nebūtų išlikę. Tačiau tiesa ta, kad eilės kovotojų baudžiamosios bylos, dažnai pilnos ne tik dažnai sunkiai įskaitoma kirilica užrašytų tardymo protokolų, bet ir unikalių partizanų dokumentų, tebedūla Lietuvos ypatingame archyve (LYA) laukdamos savo artimųjų. Nuoširdžiai tikiu, kad ne iš blogos valios nepasidomėta, tačiau kartu ir pikta. Juk archyvai atsivėrė prieš bemaž 25 metus.

Išlikusiuose partizanų dokumentų archyvuose dėl konspiracinių sumetimų beveik niekada nerasime tikrųjų vardų ar pavardžių, tik slapyvardžius. Ne tik ginklu kovojusių, bet ir ryšininkų bei rėmėjų, partizanų ginkluotuose ir neginkluotose daliniuose ėjusių vienokias ar kitokias pareigas. Deja, dar ir šiandien nežinome labai daug tų, kurie slėpėsi po tais slapyvardžiais. Nežinom gal dėl to, kad tiesiog nevartėm tų partizanų dokumentų, o ir jei vartėm, tai detaliau nepasidomėjom, nes galbūt manėm, kad kiti yra pasidomėję ir seniai viską aprašę ir išaiškinę.

Deja, pradėjus domėtis tais, kurie turėjo būti pasidomėję, neretai paaiškėja, kad ne tik atskiri partizanų ir jų dalinių slapyvardžiai tebelieka paslaptimi, bet net didžiulė neginkluotų partizanų struktūra – valsčių organizaciniai skyriai (VOS) – literatūroje vis dar tebėra apžvelgta tik fragmentiškai. Taip nepelnytai nuvertiname šimtus miestuose ir miesteliuose veikusių, legaliai gyvenusių ir dešiniąja ginkluotų partizanų dalinių ranka buvusių VOS viršininkų, narių ir rėmėjų, aprūpinusių ginkluotuosius dalinius maistu, drabužiais, pinigais, spausdinimo priemonėmis ir nuolat teikdavusių žvalgybinę informaciją. Atlikus išsamesnes VOS veiklos studijas, ko gero, teks ir istorijos vadovėlius pataisyti, kad ne tik ginklu partizanai kovojo ir ne tik dėl vietinių ūkininkų paramos laikėsi: VOS pagrindą sudarė mokytojai (taigi, intelektualai), kolūkių pirmininkai ir kiti legaliai miesteliuose gyvenę ir dirbę asmenys. Vien ko vertos VOS konspiracijos subtilybės, kurias net ir šiais laikais iššifruoti nėra paprasta. Aistė Petrauskienė, Gediminas Petraukas ir Vykintas Vaitkevičius savo studijoje „Partizanų bunkeris Daugėliškių miške: kompleksinių tyrimų studija ir šaltiniai“ atliko neįkainojamą darbą bent dalinai įmindami atskirų VOS skyrių viršininkų pavardes. Labai tikiuosi, kad ši studija greitai neliks vienintele, bent kiek išsamiau nušvietusia VOS veiklą.

Osle, kur gyvenu, nėra lietuviškos bibliotekos, tad be nepakeičiamos bendraminčių vilniečių pagalbos siunčiant skaitmeninius „reportažus“ iš Martyno Mažvydo bibliotekos ar LYA skaityklos, daugiausia tenka kliautis tuo, kas prieinama internete. Prieinama visko ne tiek ir mažai, tačiau galėtų būti kur kas daugiau. Štai keli pavyzdžiai:

  1. Partizanų metraštininkas Romas Kaunietis yra išleidęs dvylika Laisvės kovotojų prisiminimų knygų, taip pat dvi prisiminimų rinktines, dar mažiausiai vienai knygai šiuo metu ieškoma finansavimo. Knygos išleistos daugiausia privačių rėmėjų lėšomis, visų jų tiražas labai nedidelis, nė viena knyga nėra elektroninė. R.Kauniečio knygų pagrindu A.Petrauskienė sudarė 1944-1953 m. partizaninio karo dalyvių asmenvardžių vardyną, kuriame – apie 33500 asmenų. Jis nepaprastai pagelbėjo ieškant atskirų kovotojų pavardžių. Labai norėtųsi, kad ne tik privatūs rėmėjai, bet ir valstybė ženkliau prisidėtų prie dar neišleistų R.Kauniečio knygų leidybos, visų knygų elektroninių versijų išleidimo, o Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugomi R.Kauniečio įrašyti garso įrašai taptų prieinami visiems.
  2. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) nuo 1998 m. leidžia daugiatomis tęstini leidinį „Lietuvos gyventojų genocidas“, kuriame – nuo Lietuvoje vykdyto sovietinio genocido nukentėjusių asmenų pavardės su gimimo, represavimo ir grįžimo iš tremties ar mirties datomis, trumpai nurodant represavimo aplinkybes. Visos knygos – popierinės, o įrašai – be nuorodų į baudžiamąsias bylas. Šiuo leidinio pagrindu LGGRTC administruojamame portale lietuviaisibire.lt skelbiami represuotų asmenų sąrašai, tačiau juose pateikiama tik labai ribota informacija (trėmimo metai ir sritis, grįžo ar ne), taip pat dėl neaiškių priežasčių dalies ištremtųjų internetinėje versijoje nerasime. Labai tikiuosi, kad naujajam LGGRTC vadovui pavyks bent jau pradėti darbus „Lietuvos gyventojų genocido“ leidinius paverčiant vieša elektronine duomenų baze, papildyta nuorodomis į baudžiamąsias bylas.
  3. LYA yra saugomi tūkstančiai laisvės kovotojų baudžiamųjų bylų bei dešimtys tūkstančių partizanų dokumentų. Deja, tik maža dalis jų yra susiskaitmeninti, dar mažesnė dalis prieinama viešai. Maža to, nei Elektroninio archyvo informacinėje (EAIS), nei Integralioje administracinių paslaugų (IAPS) sistemose nepavyks nei rasti baudžiamųjų bylų rodyklės (mat ji vis dar prieinama tik MS-DOS operacinės sistemos naudotojams), nei atlikti paiešką bylų ar apyrašų aprašuose. Šias ir kitas problemas išsamiai aprašė A.Petrauskienė ir V.Vaitkevičius, aš tik pridėčiau, kad šiuolaikinės optinės ženklų atpažinimo technologijos leidžia greitai ir gana kokybiškai iš paveikslėlių išskirti tekstą (išbandyta praktiškai su partizanų dokumentais naudojant Google Vision AI), tad vietoj kelių valandų ar savaičių paieškų vartant atskirus dokumentus, archyvarams ar visiems besidomintiems pakaktų sekundės dalies norimos pavardės ar kito raktažodžio paieškai atlikti. Labai norėtųsi matyti daugiau glaudesnio bendradarbiavimo tarp LYA ir universitetų, ypač informacinių technologijų srityje. Juk taip net ik būtų galima paspartinti skaitmeninimo darbus, bet ir pritaikyti šiuolaikines technologijas teksto iš paveikslėlių išskyrimui, asmenų identifikavimui pagal rašyseną ar atvaizdą nuotraukose. Tai galėtų būti pagrindas iš esmės modernizuoti E-partizanų archyvą.
  4. Teoriškai interaktyvioje bibliotekoje ibiblioteka.lt galima užsisakyti visų Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje esančių leidinių popierines ir skaitmenines kopijas, praktiškai visi mano skaitmeninių kopijų užsakymai sistemos buvo atmesti: „negalima kopijuoti dėl autorinių teisių“. Pradėjus aiškintis, kodėl taip yra, paaiškėjo, kad vartotojui užsakius konkretų dokumentą, bibliotekos darbuotojai individualiai sprendžia dėl kopijavimo galimybės. Sprendimas priimamas vadovaujantis Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos įstatymu, kurio 30 straipsnis sako, kad autorių teisės dokumentui galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po jo mirties, o 23 straipsnis numato kūrinio atgaminimą reprografijos būdu (t.y., popierinė kopija) „su sąlyga, kad kopija bus naudojama tik to asmens mokymosi, lavinimosi ar mokslo tiriamojo darbo tikslais ir toks atgaminimas yra vienkartinis veiksmas“. Dar yra 20 straipsnis, bet juo biblioteka nesivadovauja. Taigi, užsisakyti skaitmeninę kurio nors „Lietuvos gyventojų genocido“ tomo puslapio kopiją, kol nepraeis 70 metų nuo LGGRTC mirties, nepavyks. Labai tikiuosi, kad įstatymų leidėjas pataisys įstatymą taip, kad skaitmenines kopijos taptų įmanomos bent jau tais atvejais, kai autoriai tam neprieštarauja, o Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, kurios administruojamoje ir verkiant modernizavimo reikalaujančioje ibiblioteka.lt tokia skaitmeninės kopijos funkcija buvo numatyta, pati parodys iniciatyvą.

Laisvės kovotojai tikėjosi, jog jų kovos, jų darbai, jų istorijos, jų palikti dokumentai ir jų bei jų bendražygių pavardės bus iššifruotos ir atmintos. Vargu, ar mūsų metų metais nesibaigiančios diskusijos vieno tinkamesnio paminklo, vienos pusiau legalios atminimo lentos ir vieno laikino paplūdimio klausimu prie tokio atminimo ženkliau prisideda. O prisidėti galime pradėdami nuo savęs. Jei ne vardan partizanų vestos kovos ar visų mūsų istorijos, tai bent dėl savo mokytojo, tėvo, motinos ar senelių buvo ir tebėra galima pasidomėti, atsiversti bylas, tarp kaimynų dar pamėginti rasti ir pakalbinti bendražygius ir amžininkus, pasiūlyti mokyklos atminimo lentoje prie laisvės kovotojų iškalti trūkstamas pavardės. Nes jų, dėl mūsų visų aplaidumo, ten tiesiog trūksta. Kaip kitaip bent kiek tvirčiau susiesime mūsų ne taip jau seną, bet skaudžią ir sudėtingą istoriją su mumis pačiais?

Iš mokytojo, Pernavos VOS viršininko, nuo 1950 m. Prisikėlimo apygardos štabo viršininko Kosto Kudoko laiško seserims:

Garbingai pradėjau, garbingai ir baigsiu, jei likimas lems žūti, – tai yra menkas, bereikšmis dalykėlis. Juk tikslas kilnus ir gražus. Tuo labiau, kad per šiuos pusantrų metų pajėgiau „grąžinti skolą“ priešui su geromis magaryčiomis, kurią  jaučiuosi esąs skolingas.Tuo pačiu įrašau savo vardą į istoriją ir, reikia tikėti, kad jį su pasididžiavimu, kartos kiekvienas likęs artimas ir tikras lietuvis.
[…]
Manau, kad šis mano rašomas laiškas bus paskutinis. Susidaro tokios sąlygos, manau, neįmanoma susirašyti. Taigi nenusiminkit, kad ir vėl nutilsiu. Susitiksime laisvi arba mane prisiminsite iš nuotraukų, kurios, laisvei išaušus, šimtai pasirodys.