Džiugo balkonas

Vakar, beklausydamas ir bežūrėdamas Sigur Rós koncertą (Benicasim, 2008), pasidariau šaltibarščių. Buvo tikra šventė, nes:

• savarankiškai šaltibarščius dariausi pirmą kartą;
• galvojau, kad per dvi savaitęs pienas bus perrūgęs, bet jis vis dar valgomas;
• prieš gamybą išsiploviau dvi savaites neplautus indus;
• baigėsi dvi savaitės „reikia pasidaryti“;
• šaltibarščiai, išskyrus nedidelį kartumą, išėjo iš ties skanūs.

Dabar svarbiausia ne tik įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose, bet ir tą puodą per artimiausias kelias dienas suvartoti :)

Vaikinas Bukčiuose ne tik atlaisvino savo garažą, bet ir surūšiavo atliekas.

Kiek kartų po mokyklos baigimo, po kurio praėjo beveik 8 metai, buvau mišiose, suskaičiuoti turbūt pakaktų abiejų rankų pirštų. Po to laiko išpažinties nebuvau nė karto. O mokykloje kiekvieną savaitę su keliais klasiokais patarnaudavome mišiose, kurios kiekvienos savaitės viduryje mums būdavo vietoj vienos pamokos, o išpažintis bei sekmadienio mišios atrodė pakankamai įprastas dalykas.

Dažnai klausiu savęs, kas pasikeitė? Dar kebliau būtų, jeigu savęs bandyčiau klausti, ar tebeesu katalikas, bet, tiesą sakant, tokiam klausimui nebeliko poreikio. Vis dėlto atrodo, kad nuo mokyklos laikų kažkas pasikeitė. Po vakar per Lietuvos radiją klausyto tėčio bičiulio geologo Gedimino Motuzos komentaro apie prancūzų dokumentinį filmą „Namai“, kilo gana įdomių minčių. Fundamentalūs dalykai – gamtos darna ir jos santykis su žmogumi, žmogaus gelmė, žmonių tarpusavio ryšiai nepriklauso jokiai religijai. Mano dievas – tai tas aukštas kalnas, kuris kartais spjaudosi pelenais, kartais užtraukta, o kartais giedra viršūne vis ragina kopti ir neprarasti vilties.

Dar kalbant apie ryšius, ne taip seniai susimąsčiau: žmogus, su kuriuo bendraujame, dialogo metu savęs nemato. Ypač jeigu pašnekovą matome pirmą kartą, mes norom nenorom šiais didelių nuogų papų kulto laikais nemažą dalį dėmesio nukreipiam būtent į pašnekovo kūną, jo linijas, baltų dantų šypseną ir panašiai. Klausiu savęs, ar turiu teisę šitaip formuotis “nuomonę” apie pašnekovą jam tarsi už akių? Tad šiandieninio Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo prezidento veto iš ties negaliu vertinti kaip eilinio įstatymo ar eilinio veto – tai yra labai svarbios pamatinės vertybės.

Į tą patį mano dangų, į tą patį dangų žiūri / (Aidas Giniotis)

Sumaniau prisiminti per pastaruosius kelis mėnesius aplankytus koncertus. Visos nuotraukos užfiksuotos telefonu, kartais drebančiom rankom (nuo emocijų arba alaus).

Opus3 vasaros terasa, šalia Gedimino 9, Vilnius, 2009-06-25. Treti grojo ir daugiausiai gerbėjų turėjo (bet, deja, nelaimėjo) draugų draugai choristai:

Tebūnie naktis, World 2 Duo, Dublinerio kiemelis, Vilnius, 2009-06-21. Vienas iš pačių nerealiausių mano pastaruoju metu matytų pasirodymų:

Tebūnie naktis, Ledainė, Vilnius, Sereikiškių parkas, 2009-06-21:

Rimas Šapauskas, Bitės SS/CC departamentų komandos formavimo (teambuilding) vakaras, Ilgajis, 2009-06-05:

Diksilendas iš Olandijos, Žydų restorano kiemelis, Krokuva, 2009-05-02:

Sauliaus Mykolaičio atminimo koncertas, Mokytojų namų didžioji salė, 2009-03-06. Berods pirmą kartą viešai pasirodė Sauliaus dukra (nuotrauka dešinėje):

Sauliaus Bareikis su Andrium Kulikausku ir Liūdni slibinai, Mokytojų namų svetainė, 2009-03-20. Čia pirmą kartą ir išgirdau slibinus, kurie negalėjo nesužavėti:

Fastnacht šventimas, koncertuoja miestelio jaunimo ansamblis bare, Elzach (Vokietija), 2009-02-22:

Suicide DJ’s koncerto filmavimas, “Lietuvos ryto” televizijos studija, Vilnius, 2009-01-20. Čia pirmą kartą išgirdau Do zobaczenia, kurį taip pat įsirašiau į telefoną, ir vėliau gal kokių 50 kartų vis klausiau:

Stipriai kitaip, Mokytojų namų svetainė, 2008-12-12:

Skamp ir Inculto, BITĖS kalėdinis vakarėlis darbuotojams, Verkių ansamblis, Vilnius, 2009-12-13:

Andrius Mamontovas, Tamsta klubas, Vilnius, 2009-12-27. Gerėm tamsų alų metrais:

Keistuolių dvidešimtmečio koncertas, Utenos pramogų arena, Vilnius, 2009-12-29:

Jurga, Forum Palace, Vilnius, 2008-11-21:

Skylė, Forum Palace, Vilnius, 2008-11-25:

Dainuojamosios poezijos festivalio koncertas (nuotraukose Neda ir Andrius Kulikauskas), Šv. Kotrynos bažnyčia, Vilnius, 2008-10-18:

Nuvykus į kaimą pas močiutę, neišvengiamai turi persijungti į “kitos kartos” režimą. Ypač paauglystėje buvau įsitikinęs, kad vyresnių žmonių supratimas yra visiškai kitoks, nes jie gyveno kitaip.  Tačiau ar tikrai Kaunas ir Lietuva prieš 73 metus, 1936 m. rugpjūtį gyveno stipriai kitaip?

Pramogų (ir sąmojo) netruko:

Bulves laikydavo ne duobėje ar kokiam “skladuke”:

Nuo saulės saugodavosi visai ne kefyru:

Rūkydavo maloniai ir skaniai:

Ir santaupas kaupdavo tikrai ne kojinėje:

Rinkodara, skatinanti vartojimą, buvo paremta visai ne kaimynų pletkais:

Lošdavo ne tik kortomis iš guzikų:

Ieškant vietos, prityrimas būdavo tikrai ne paskutinėj vietoj:

Na gerai. Vis dėlto yra vienas esminis skirtumas. Tai atvirumas. Pažiūrėkite, ko kartais mūsų laikų žmonės ieško socialiniuose tinkluose. Atpalaiduojančio masažo, neįpareigojančios draugystės? Nejuokaukite! O tada žmonės daiktus vadino tikraisiais vardais:

Visada mėgau eiti į apleistus kaimo namus ir užlipus “ant aukšto” (kur paprastai būna daug šiukšlių), kapstytis po senus laikraščius (tiesa, daugiausia sovietinius), laiškus ir kitą rašytinį palikimą. Visai atsitiktinai sužinojau, kad kapstytis gali ir nebereikėti. Visų šio įrašo iškarpų šaltinis yra laikraštis Diena. 1936, rugpjūčio 9 dienos (© Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka).

2003 m. rugsėjo pradžia. Stoviu Slucko gatvėje, ką tik po pokalbio dėl darbo UAB “DELFI”. Susitinku savo klasioką, nekilnojamojo turto agentą, šiuo metu atliekantį panašias pareigas, tik kitoje bendrovėje, kurioje pardavinėja šiaurinės žvaigždės spindesį. Kalbamės, kas kuo užsiima. Išeina kalba apie butus. Užsiminu, kad dairausi kokių nors variantų. Pamini kelis, taip pat “savo” objektą, buvusį “Delfiną” (ten pat ankščiau teko dalyvauti viename gimtadienyje) A. Juozapavičiaus gatvėje. Nuteikiu daugiau pašnekovą, nei save, kad objektas sudomino. Klasiokas pripažįsta, kad nemažai butų jau yra rezervuota, likę tik didesni, viršutiniuose aukštuose, panoraminiai, jų kvadratinio metro kaina yra apie 2500 Lt. Daugoka, svarstau, bet neatsisakau tolimesnių paieškų, todėl pasiimu klasioko vizitinę, palieku savo kontaktus prašydamas, kad duotų žinoti, kai atsiras koks geresnis variantas. Išsiskiriame. Po kelių dienų, mintyse galbūt kiek pastūmėtas mamos raginimų, kad “reikia pirkti butą”, nes įstojus į ES viskas brangs, sėdėdamas darbe skiriu laiko pasidomėti galimybėmis gauti paskolą iš banko. Atsidarau Hansabanko, tuometinio Vilniaus ir dar kelių bankų interneto svetaines, vienam bankui paskambinu telefonu ir konstatuoju nelabai džiuginantį faktą – dauguma bankų paskolas būstams išdavinėja tik asmenims nuo 21 metų, o man tuo metu buvo tik 20 ir keli mėnesiai. Papildomai bankai reikalauja tam tikro (berods, pusės metų) darbo stažo, o aš tik ne taip seniai darbe – UAB “M-1″ – buvau nuo autorinių sutarčių perėjęs prie normalios darbo sutarties, ir, teisybes dėlei, tuo laiku, tokiame amžiuje ir su tokiame patirtimi gaudavau visai padorų, o svarbiausią “baltą” (tais laikais!) atlyginimą. Tolimesni svarstymai neužtruko, kadangi “dar palaukti” atrodė pats teisingiausias sprendimas – po kiek laiko ir geresnių butų variantų turėtų atsirasti, o ir iki 21-erių palaukus, kreiptis dėl paskolos bus galima ne į vieną, o į kelis bankus ir, tikėtina, gauti geriausią pasiūlymą.

2008 m. sausis.  Pirma naktis neseniai už daugiau nei ketvirtį milijono (arba daugiau nei du kartus už kvadratinį metrą, lyginant su prieš tai minėtu objektu) įsigytame senos statybos name bute Bukčiuose (vėlai vakare “apšilusius” parvežė brolis iš Pauliaus su drauge neseniai įsigyto buto “Eikos” mažaaukščių namų kvartale Santariškėse). Rytas. Keistų, nepažįstamų ir bauginančių garsų visuma: viršuje kažkas vaikšto, už sienos kažkas ūžia (gerokai vėliau paaiškėjo, kad tai bendrijos pirmininko skalbyklė), visame kambaryje iš nežinia kur esančių kanalizacijos vamzdžių ūžia bėgantis vanduo, o tik išėjus į lauką pasigirsta traukinio čiukšėjimas. Darbe nesidirba, seka nesibaigiantys vidiniai svarstymai, kas, kodėl, už ką ir ar galima ką nors padaryti? Pusfinalis svečiuose pas bendrijos buhalterę su nuo naujakurių priklausančia saldainių dėže (kuri turėjo būti skirta pirmininkui, bet jo nebuvo namie) – pasirodo, maždaug pusė kaimynų yra alkoholikai, vienas serga tuberkulioze, name iš tiesų viskas aidi, kaimynams nelabai kas rūpi, o šalia namo esantis “sodas” (nelegalus daržas ir šiltnamiai) vasarą nuo natūralių trašų taip dvokia, kad tenka užsidaryti visus langus. Finalas – tą patį po pasisvečiavimo pas buhalterę vakarą Liutauras atveža nebereikalingą didelį šaldytuvą, tačiau nešti jo į virtuvę aš jau nebenoriu – nebeliko prasmės ir entuziazmo. Įnešam, iš inercijos. Užsimenu, kad noriu iš čia dingti, kad galbūt reikia susisiekti su ta, kuri pardavė butą, ir pranešti, kad mums blogai, mums šokas.

2009 m. gegužė. Ne taip seniai paties (!) pajungtoje skalbyklėje antrą sykį išsiskalbiau rūbus. Džiovyklę iš balkono įnešiau į didįjį kambarį, bevaikštant eilinį sykį sutreškėjo grindys, todėl mintis, kad gyvatė meistras mums pernai nekokybiškai sudėjo medines lentas, vėl lenda į galvą. Jei antrą kartą remontuočiau, viso buto grindis vietoj juodgrindžių būčiau betonavęs, tada ir kelios plytelės koridoriuje nekeltų girgždesio įtarimo. Galva perpildyta per savaitę į galvą prisikimšusių minčių: šįryt mama parašė apie pasirodžiusią žinutę, kad vienas iš bankų nebekeičia būsto paskolų valiutos. Taip pat šiandien sužinojau, kad kolega, jau pasirašęs preliminarią sutartį dėl buto kaimynystėje esančiame naujos statybos namų kvartale (3333 Lt / kv. m), jo neįsigijo, nes pardavėjas rado pirkėją, kuris galėjo mokėti grynaisiais. Dar vėliau paaiškėjo, kad iš įmonės, kuri neformaliai ir pardavinėjo minimą butą, ofiso šiandien buvo pavogta daugiau nei trečdalis milijono litų. O kur dar ką tik begeriant alų balkone telefonu skaityta žinutė apie latvių planuojamus talonus ir dar krūvelė iš tos pačios inercijos per savaitę perskaitytų straipsnių ir komentarų apie pingantį NT, priverstinę renovaciją (kuri neapsimoka Akmenėje, nes ten renovuotinas NT prieš kainų kilimą kainavo maždaug tiek, kiek ankščiau minėtos vieno kv. metro kainos).

Kiekvieną dieną, ypač vakarais, vis svarstau ir drąsinu save. Turimą būsto paskolą galiu pilnai aptarnauti, nes turiu neblogai apmokamą darbą. Taip pat esu beveik įsitikinęs, kad susiklosčius aplinkybėmis, praradus darbą su savo žiniomis ir patirtimi ilgai netrukus lengvai rasčiau kitą (nes be pertraukos dirbu nuo pat mokyklos baigimo).  Reguliariai prieš akis iškylančią pirmos pastraipos istoriją kas sykį bandau palaidoti, nes tai visų pirma yra istorija, kurios laidojimo motyvas yra elementarus faktas, kad (to meto) ateities neįmanoma prognozuoti. Dar kartais pasvarstau apie tai, kiek iš tikrųjų verta mano svajonių dėžutė kaime Vilniuje (butai brangzzz), taip pat apie loterijos bilietus, žadančius bent ketvirtį milijono vertus prizus.

Svarbiausias klausimas, į kurį bandau sau atsakyti – kodėl iš viso apie tai svarstau? Kodėl, net ir gaudamas gerokai didesnį nei vidutinis atlyginimą, parduotuvėje pagrinde renkuosi “akcijines” prekes? Kodėl kartais baigiu save sugraužti dėl ne taip seniai padarytų, o dar ankščiau nepadarytų sprendimų 25 metams (toks šiuo metu yra mano būsto paskolos terminas) į priekį? Tada pradedu ironiškai mąstyti, kad jeigu vyriausybė gali kompensuoti dalį komunalinių paslaugų pensininkams, teikti siūlymus atidėti būsto paskolos įmokas atidėti tiems, kurie jų neišgali susimokėti, kodėl ta pati vyriausybė negalėtų ko nors pasiūlyti panašiems, kaip aš? Bent jau prie sienos išrikiuoti NT burbulo autorius ir iš jų, vietoj mirties bausmės, išsireikalauti milžiniškų baudų?

Puikiai suprantu, kad NT tėra tik investicija, o investuotojams dar niekas niekada nemokėjo jokių kompensacijų ir niekada nemokės. Suprantu ir tai, kad NT kainas diktuoja rinka, daugeliu atveju įtakojama pasaulinių ar regiono tendencijų. Dar daugiau, tikiu ir palaikau dabartinę Lietuvos vyriausybę. Vienintelis dalykas, ko kartais (vakarais) pasigendu iš valdžios – tai optimizmo ir teigiamos vilties gaidų ne tik labiausiai pažeidžiamam visuomenės sluoksniui, bet ir šalies “varikliui” – viduriniajai klasei, kuriai priklausau ir aš.

Džiugas