Džiaugsmai

Skirtingais savo ir šavo šalies gyvenimo bei raidos etapais skirtingi būna ir socialiniai džiaugsmai.  Pamėginau sudėlioti vienos savaitės savuosius:

• aš džiaugiuosi, kad rūkau tik cigariles, nes tada lengviau atsakyti į padažnėjusius nepažįstamųjų prašymus pavaišinti cigarete;
• aš džiaugiuosi, kad važiuodamas į darbą dviračiu Lazdynų tiltu (6-19 val.) prasilenkiu tik su keleiviniu, spec. tarnybų ir neįgaliųjų vairuojamu transportu;
• aš džiaugiuosi, kad per dieną dienos Bukčių miške prie kelio neatsiranda naujų padangų ar kitų šiukšlių;
• aš džiaugiuosi, kai važiuodamas į darbą automobiliu, Bukčiuose neprasilenkiu su kriminalinės policijos automobiliu;
• aš džiaugiuosi, kad vakar vėlai vakare grįžtant namo, likus pusmetriui spėjau pamatyti ir neįvažiuoti į specialiu kelio ženklu “aptvertą” duobę Naugarduko gatvėje (tarp sankryžų su Algirdo ir Švitrigailos gatvėmis);
• aš džiaugiuosi, kai važiuojant automobiliu niekas neaplenkia per pėsčiųjų perėją, o kiti vairuotojai rodo posūkius;
• aš džiaugiuosi, kai važiuojant Oslo gatve (abiem pusėm) nepravažiuoju apsisukimo;
• aš džiaugiuosi, kad pietaujant prie kavinės lauko staliuko, neprieina puikiai vaikštantis ir odekolonu kvepiantis “neįgalusis” prašyti pagalbos (ponas, gal pora litų, nu gal litą, gal…, gal 1 centą);
• aš džiaugiuosi žiniasklaidoje išgirdęs ar perskaitęs šviežią ir gerą naujieną.

Jeigu iš tiesų pradėtume gerbti save, kitus ir gamtą, gal ir krizė nebūtų tokia baisi.